Jau antrą kartą per porą mėnesių grįžau į Lietuvą savaitgaliui iš Londono, draugų aplankyti. Ir norisi paklausti: “Žmonės, kas jums yra?”. Nežinau, ar anksčiau nepastebėdavau – bet pas mus tiek daug negatyvumo. Jis tiesiog tvyro ore! Nusprendžiau tuo klausimu garsiai pasisakyti, beveik “žvilgsnis iš šalies”.

Kad būtų aišku: Londone gyvenu keturis mėnesius, ir per tą laiką jau du kartus grįžinėjau savaitgaliui, o su visam grįžti planuoju po kokių metų.

Skundų šalis

Jau per pirmąsias buvimo Lietuvoje valandas teko pamatyti bene tuziną žmonių, besiskundžiančių gyvenimu. Prasidėjo nuo oro uosto taksisto, kuriam neįtiko Zuokas (kita vertus, kam jis įtinka?), parduotuvėje kasininkė skundėsi kitai kad turėjo trumpesnę pietų pertrauką, autobuso stotelėje močiutė skundėsi, kad jau 10 minučių neatvažiuoja autobusas, prie spaudos kiosko pirkėjas skundėsi pardavėjai, kodėl taip šūdinai veikia Vilniečio kortelė (ar jau minėjau Zuoką?), na ir galiu dar tęsti.

Toks jausmas, kad gyvename grumpy cat šalyje – dauguma žmonių vaikšto susiraukę ir bamba dėl kas antros pasitaikiusios progos. Aišku, galima pagalvoti, kad visos mūsų problemos susiveda į ekonominę padėtį ir į tai, kad žmonėms tiesiog trūksta pinigų. Taip, mūsų ekonomika nėra dovanėlė, bet tai ką tada sakyti Afrikos vaikams? Aišku, palyginimas gal ir nuvalkiotas, bet nuo to ne mažiau aktualesnis. Arba kitas ekstremalus pavyzdys – kai kurie ir visai be pinigų gyvena. Ir šiaip toks jausmas, kad lietuviai, net kai ir gauna pinigų, džiaugsmas būna trumpalaikis, o po to bambėjimas tiesiog nukreipiamas į kitą pusę – į sunkų darbą, blogą orą, durnių viršininką ar per garsiai kvėpuojančius kaimynus. Negi neverčia susimąstyti?

Socialinė atskirtis

Gerai, pažiūrėkime į tai iš kitos pusės – galbūt tiesiog kalbu apie tam tikrą socialinį sluoksnį, t.y. vyresnio amžiaus žmones ar šiaip sunkiau gyvenančius tautiečius. Tarkim. Bet du dalykai: visų pirma, šis socialinis sluoksnis Lietuvoje yra labai didelis ir pagal kiekį didėja vos ne su geometrine progresija, o kitas dalykas – skundžiasi ir labiau pasiturintys, jie tik suranda “aukštesnių” problemų: neteisinga mokesčių sistema, blogas aptarnavimas restoranuose, brangi ir nekvalifikuota darbo jėga.

Verslininkai tai iš viso vieni labiausiai skriaudžiamų – Kiek tenka skaityti apie lietuvius, bandančius pradėti verslą Lietuvoje, tai didžiausias kirvis jiems yra mokesčiai. Per dideli, neproporcingi ir dažnai nesuprantami. O jeigu bandoma kažką nusukti ar dirbti nelegaliai, tada VMI tampa iš viso blogio organizacija – kaip jie drįsta “raukti” mūsų tokį nuostabųjį verslą. Ir šiaip tegul seimūnai algas susimažina vietoj to, kad mūsų startuolius apiplėšinėtų viduryje baltos dienos.

Tad visgi lieku prie nuomonės, kad dauguma mūsų tautiečių tiesiog kraujyje turi poreikį būti nepatenkintais. Nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, amžiaus ar lyties.

Internetai – geras katalizatorius

Pagalvokime, kokie straipsniai internetuose yra populiariausi – labiausiai peržiūrimi ir komentuojami. Dauguma yra apie tai, kad įvyko kažkokia nelaimė, kad valdžia dar kažkokį nesąmoningą įstatymą priėmė, kad kas nors nusižudė ir pan. Jei anksčiau tokius pesimistinius straipsnius atsverdavo karts nuo karto įvykusi mūsų krepšininkų pergalė, tai dabar net ir ta šiemet buvo gražiai suvaryta LKF skandalo ir intrigų. Juk Sabonio ir Balčiūno dvikova įdomesnė nei krepšininkų iškovotas sidabras.

Taigi, gaunasi, kad užkrečiame vieni kitus – rašydami pesimistinius straipsnius, žurnalistai ir blogeriai aišku pasiekia tikslą – sukelia intrigas ir skandalus, padidina skaitomumą, galbūt iš to pasipelno. O bet tačiau – apie ilgalaikį poveikį tautai mažai susimąstoma.

Gal tiesiog išlįskime iš urvo?

Dar vienas neigiamas dalykas, kurį pastebėjau pastaruoju metu – kad mūsų tautiečiai nenoriai bendrauja ir dar labiau nenoriai susipažįsta su naujais žmonėmis. Su kaimynais pokalbiai apsiriboja “Labas – labas”, per koncertus kiekviena chebra atsiriboja nuo kitų chebrų ir panašiai.

Kita vertus – ir šiaip nedaug vykstą susibūrimų. Kalbu ne apie teatrus ar muzikinius renginius už pinigus, o apie bendraminčių susitikimus. Buvau neseniai išsakęs idėją padaryti portalą organizuoti tokius susiėjimus (kas nors pamena mIRC laikus ir meet’us?). Sakykime, man patinka puzlių dėliojimas, tai mielai susipažinčiau su kitais žmonėmis, kurie turi panašų hobį. Netgi adresą tam dalykui buvau suradęs – mytai.lt. Interneto bendruomenė sutiko šią idėją su nesupratimu ir su nebyliu klausimu “O tai kam su kažkuo susipažinti – ką man reikia, aš visus pažįstu”. Numušė ūpą.

Kitas kraštutinumas – britų uber-optimizmas

Jeigu neigiamai nusiteikę tautiečiai nuliūdina, tai britų požiūris į gyvenimą stebina iš kitos pusės. Dirbu Londone gan didelėje kompanijoje, ir jei kas nors iš kolegų ateina ko nors paklausti ar paprašyti – viskas prasideda nuo šypsenos ir nuo “Hello, how are you, how is your day”. Net jei kažko labai labai staigiai reikia. Net jei tavęs jau dukart šiandien to paties klausė. Ir tu negali atsakyti, kad tavo diena šūdina – tavęs tiesiog nesupras – turi pasakyti “Fine, thanks” ir laukti, ko žmogus iš tikrųjų iš tavęs nori. Mandagumas ir optimizmas pirmoje vietoje.

Viskas gal ir būtų nieko, jeigu tai nebūtų dirbtina. Iš tikrųjų dažniausiai niekam nerūpi tavo diena ir kokia tavo nuotaika. Ir net nežinau, kas yra blogiau – ar lietuvių pesimizmas, ar britų dirbtinumas bei laimingo gyvenimo “pardavinėjimas”.

Gerai, paverkiau. Ką darom?

Ironiškai, bet pats mano straipsnis atrodo kaip vienas didelis verkimas. Tai gal baikime neigiamą toną ir pabandykime pasvarstyti, ką galime padaryti, kad Lietuvoje gyvenimas taptų šviesesnis. Siūlau kiekvienam iš mūsų bent šiek tiek pakeisti mąstyseną.

1. Darykime kažką

Daug kas nieko nedaro, kad rytojus būtų geresnis. Nes bijo, kad nepasiseks, kad kreivai pažiūrės kaimynai, kad būsi “balta varna” ir pan. Arba, kas dar blogiau, mąsto “ai, ir taip gerai”. Jeigu būtų gerai, emigracijos skaičiai nebūtų tokie dideli. Taigi, bendras paraginimas – judėkime, darykime kažką, kad galėtume save nuraminti, jog bent kažkiek prisidedame prie bendro geresnio rytojaus.

2. Mažiau apie problemas, daugiau apie sprendimus

Jei matote, kad kažkas negerai – neužtenka vien pasiskųsti kaimynui. Galima pamąstyti, kaip išspręsti problemą. Trumpas pavyzdys: jei kieme nėra vietos mašinai pastatyti – pažiūrėkite, kokią teritoriją galima praplatinti ar kaip įtikinti kaimynus “susispausti”, arba uždaryti įvažiavimą, arba dar yra kitų problemos sprendimo būdų.

3. Išvaziuokime, bet grįžkime

Kelionės ir trumpi išvažiavimai į kitas šalis praplečia pasaulėžiūrą. Bet ne tiek, kiek ilgesnis pagyvenimas svetur. Pats gyvenu Londone keturis mėnesius, ir galiu kažkiek jau lyginti sistemas, santvarką, mentalitetą. Ir, grįžęs į Lietuvą po metų-kitų, noriu mūsų šalyje keisti ką nors į gerą pusę. Šis straipsnis – simbolinė pradžia. Beje, įdomu – ar šis punktas skatina emigraciją ir man pripaišomas straipsnis?

4. Tiesiog bendraukime?

Sena gera mintis – kad ginčuose gimsta tiesa. Kalbėkime apie problemas. Ne skųskimės, o kalbėkime apie sprendimus, keiskime kažką ir judėkime į priekį. Bet neužsidarykime savo urvelyje.

5. Įtakokime įtakinguosius

Dažnai atrodo, kad mes negalime paveikti valdžios nesąmoningų sprendimų. Arba kitas variantas – daug kas keikia politikus, bet pats į politiką niekada neitų. Bet yra ir tarpinis variantas – juk galime pasyviai ir anonimiškai daryti įtaką valdininkams. Jei kas iš jų skaitys straipsnius su naujomis idėjomis, ar kur nors išgirs pasisakymus apie tvarką šalyje – tai gali pakeisti, kaip tas parlamentaras ateityje žiūrės į svarstomus įstatymus ar jų pataisas. Maži dalykai gali padaryti didelius pokyčius.

6. Tiesiog šypsokimės

Ar pastebėjote, kiek praeivių gatvėse vaikšto susiraukę? Pabandykime tai pakeisti ir tiesiog dažniau vieni kitiems nusišypsokime 🙂

P.S. O gal aš čia be reikalo taip stipriai viską? Gal sutirštinu spalvas?

Kažkaip vis metai iš metų pastebiu, kad daugėja mugėse kioskelių, kurios skelbia nuorodas į savo interneto svetainę. Skaitmenizacija, ške.

Man 28 metai. Vis daugiau mano aplinka tolsta nuo mokinių ir paauglių, ir vis dažniau mano rate pasigirsta nuomonė iš serijos “nu vat šiuolaikinis jaunimas tai neduok Dieve…” Jau nekalbant apie tokią pat nuomonę dar vyresnių žmonių tarpe, kurie mato paauglius kaip agresorius, tik rūkančius, geriančius ir nusikalstančius. Noriu kažkiek paneigti šią nuomonę, o gal ir padiskutuoti su skaitytojais.

Pradėkime nuo apibrėžimo. Kas yra paaugliai? Mano galvoje, tai yra 14-18 metų jaunuoliai. Kitaip tariant, 8-12 klasių moksleiviai. Būtent apie juos kalbėsime, bandysiu apginti šią jaunąją kartą ir pristatyti kitaip nei įprasta.

Kas sako, kad jaunimas blogas?

Ta neigiama nuomonė skleidžiama, iš esmės, dviejų šaltinių:

• Žiniasklaidos (kriminaliniai pranešimai ir skandalinga statistika)
• Bobučių ir diedukų (kuriems blogi visi – jaunimas, valdžia, ligoninės, o geras tik Viktoras)

Nors abiem atvejais situaciją galima suprasti – TV kanalui ar naujienų portalui reikia kuo daugiau skandalų, tad labiau apsimoka pranešti apie keturiolikmetį prievartautoją, negu apie jo klasioką, kuris pasaulio matematikos olimpiadoje užėmė pirmą vietą. Lygiai taip pat močiutėms reikia būtinai pasiskųsti kaimynei, nes juk nebūsi balta varna ir nebūsi optimistė, kai aplinkui visi tik dūsauja dėl blogo gyvenimo. Blogiausia tai, kad šios dvi grupės daro įtaką didžiąjai daliai visuomenės – jų neįmanoma visiškai negirdėti ir nematyti.

Bet suformuokime savo, pozityvų vaizdą, kokius paauglius matome iš teigiamos pusės?

Viešosios vietos

Pastaruoju metu tenka nemažai važinėti viešuoju transportu Vilniuje, ir tikrai ne kartą pastebėjau grupeles paauglių iš vyresnių klasių, kurie aktyviai diskutavo ne apie tai, kas kiek vakar išgėrė ar “padarė” kokią paną, o apie visuomenės aktualijas: ministrę Vėsaitę, euro įvedimą ar Ūkio banko griuvimą. Ir, sakyčiau, visai iškalbingai – visi turėjo ką pasakyti, argumentavo ir buvo netgi įdomu klausytis.

Internetas

Ne paslaptis, kad internete esu aktyvus – ypač socialiniuose tinkluose Twitter ir Google+. Ten bendrauju su įvairiais žmonėmis dažniausiai IT temomis, bet ir ne tik. Ir pastebėjau vieną tokį fenomeną – susipažįstu virtualiai su kokiu žmogumi, susitariame dėl bendro projekto, pradedame rimtai dirbti, ir tik eigoje paaiškėja, kad kompanjonas dar nėra pilnametis. O proto ir talento turi kaip vos ne solidus verslininkas ar IT specialistas. Tokie žmonės turi šviesią ateitį, ir malonu jos kūrimą stebėti iš šalies.

Knygų mugė ir Studijos 2013

Dar vienas pavyzdys – neseniai Vilniuje vykusios dvi parodos. Ir jeigu “Studijos” pritraukė vyresnių klasių moksleivius, nes tai pagrindinė auditorija, tai “Knygų mugėje” didžiausia publika yra kažkur 40+. Bent jau taip atrodo iš šalies, bet šiemet specialiai pradėjau stebėti, kiek būtent paauglių ir jaunimo apsilankė mugėje. Mano nuostabai, tikrai daug. Ir nustebino ne tik pats skaičius, bet ir tai, kuo paaugliai domėjosi. Ne tik vampyrais ir mokyklinėmis knygomis, bet ir visai rimta literatūra. Tad jauna inteligentija tikrai ne tuščia vieta.

Dar grįžtant prie Studijos 2013 parodos, galiu pastebėti liūdną faktą: atskira salė su užsienio aukštosiomis mokyklomis buvo perpildyta. Tiek dalyvių, tiek jaunųjų lankytojų. Savo akimis pamačiau, kiek potencialių ar jau dabar esamų protų visiškai rimtai ruošiasi emigruoti. Priežastys, aišku, įvairios, bet faktas lieka faktu – jeigu prieš penkerius metus buvo populiaru į užsienį važiuoti skinti braškių ar dirbti statybose, tai dabar ant bangos yra būtent protinis darbas ir atitinkamai išsilavinimas. Liūdna.

Hub Camp ir Startup’ų banga

Dar vienas renginys, apie kurį užsiminsiu – kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį vykstantis Hub Camp, kur žmonės ateina pasidalinti verslo ir socialinių projektų idėjomis. Ten irgi galima neretai pastebėti jaunimo, dar nebaigusio vidurinės – ir įdomiausia, kad ne tik salėje, bet ir tarp   pranešėjų ar diskusijų dalyvių. Aišku, tos degančios akys savaime nereiškia, kad iš jaunuolio išaugs būsimas verslininkas, bet vien jau dalyvavimas sukelia pagarbos jausmą.

Apibendrinimas

Manau, kad reikia daugiau pozityvumo. Tame tarpe ir žvelgiant į dabartinius paauglius. Reikia suteikti jiems šansą ir padėti stotis ant kojų, parodyti kryptį ir atvesti į perspektyvų pasaulį. Turiu omeny, visi – tiek mokytojai, tiek tos pačios bobutės, tiek ta pati žiniasklaida, tiek mes visi – turėtume į šį klausimą žiūrėti kiek kitaip ir ne tik peikti jaunimą, bet ir padėti.